Hercus Monte
02-06-2014, 07:36 AM
Lietuva jau turi penkis etnografinius regionus. Greta Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos oficialiai įteisinta ir Mažoji Lietuva.
Metus delsusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) į Lietuvos vietovardžių sąrašą įtraukė ir Mažąją Lietuvą. Iki šiol turėjusi tik istorinės vietovės statusą Mažoji Lietuva tapo oficialiu mūsų šalies etnografiniu regionu. Oficialų paaiškinimą tuo klausimu VLKK žada pateikti vėliau.Tuo tarpu Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius įsitikinęs, kad klaipėdiečius, šilutiškius ar Pagėgių žmones pakaktų vadinti žemaičiais.
Teisė į tapatybę
Jūratė Pranceva, viena aktyviausių kovotojų už tai, kad Mažosios Lietuvos vietovardis būtų įteisintas oficialiai, LŽ džiaugėsi, kad šios vietovės žmonės pagaliau įgavo teisę į savąją tapatybę. Muziejininkė bei kultūrininkė, Mažosios Lietuvos kraštotyros draugijos narė J.Pranceva teigė, kad šios srities gyventojai didžiulę skriaudą pajuto prieš metus, kai VLKK į Lietuvos vietovardžių sąrašą įtraukė ir taip oficialiai patvirtino Lietuvoje esant Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją bei Suvalkiją. Mažoji Lietuva į oficialų Lietuvos vietovardžių sąrašą tuomet nepateko. „Šis faktas kirto per mūsų, Mažosios Lietuvos gyventojų, ambicijas, mes jį suvokėme kaip istorinės tiesos bei mūsų tapatybės paneigimą ir pradėjome kovoti“, - sakė J.Pranceva.
Anot kraštotyrininkės, iš pradžių Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijas apimančios Mažosios Lietuvos žmonės, neabejingi savo krašto istorijai, nepasitenkinimą dėl to, kad šis vietovardis nebuvo oficialiai įteisintas, reiškė tarpusavyje. Ilgainiui kovotojai už regioninį savitumą ėmė rengti viešas diskusijas bei konferencijas, į kurias buvo kviečiami etnologai, etnografai ir kiti kultūros žmonės. „Mūsų norą apginti Mažąją Lietuvą parėmė Kultūros ministerija, mums pritarė Lietuvos mokslų akademija, už mus stojo nemažai įvairių kultūros sričių žinovų“, - pabrėžė J.Pranceva. Ji neabejoja, kad būta pakankamai svarių įrodymų VLKK įtraukti Mažąją Lietuvą į šalies vietovardžių sąrašą.
Antrasis gimimas
J.Pranceva sakė, kad 2014-ųjų sausio 30 diena, kai VLKK į vietovardžių sąrašą įtraukė Mažąją Lietuvą, tapo tarsi antru jos gimtadieniu. „Kol Mažosios Lietuvos pavadinimas nebuvo oficialus, jis galėjo kelti dviprasmybių, juo buvo galima manipuliuoti arba įvairiai interpretuoti. Nuo šiol to nebebus. Dabar turime istorinę savo teritoriją, savo kultūrą, skirtingą nuo kitų regionų“, - sakė kraštotyrininkė. Ji pabrėžė, kad Mažoji Lietuva, kuriai didelę įtaką darė vokiška kultūra, iš kitų šalies regionų itin išsiskiria savita architektūra, šio regiono tautinių drabužių stiliumi, net kitokia šios vietovės gyventojų tarme. Anot J.Prancevos, Mažąją Lietuvą valdę vokiečiai, remdamiesi liuteroniškomis tikėjimo tradicijomis, siekė, kad vietos gyventojai lietuviai melstųsi savo kalba. Tai buvo viena iš paskatų dvasininkams šia kalba leisti knygas, kurios įnešė svarų indėlį į Lietuvos kultūrą. „Net vokietmečiu Mažoji Lietuva išlaikė savitumą ir atsilaikė prieš šios didelės šalies įtaką. O štai nepriklausomoje Lietuvoje mums buvo kilusi grėsmė būti suniveliuotiems“, - apgailestavo J.Pranceva.
Kovotoja už Mažosios Lietuvos pripažinimą pabrėžė, kad šį pavadinimą išmesti į istorijos šiukšlyną pirmieji buvo panorę sovietinės sistemos žmonės. „Mažoji Lietuva turi glaudžių sąsajų su Vokietija, kuri sovietams atrodė priešiška. Matyt, todėl ir nenorėta minėti šio Lietuvos regiono pavadinimo“, - svarstė J.Pranceva. Ji priminė, kad nuo pokario laikų Mažosios Lietuvos žmones buvo įprasta vadinti vakarų žemaičiais. „Tikrąjį savo savitumą ėmėme atkurti drauge su Atgimimu. Tuomet vėl prisiminti istoriniai Mažosios Lietuvos teritorijoje buvę Tilžės, Ragainės, Mėmelio pavadinimai. Nemažai dėmesio skirta šiame krašte gyvenusiam Vydūnui, kurio vardo draugijos Lietuvoje puikiai gyvuoja ir dabar“, - sakė Mažosios Lietuvos tyrinėtoja. Ji pabrėžė, kad kraštui, kuris davė tiek daug šviesos visai Lietuvai, labai svarbu būti vadinamam tikruoju vardu. Taip pat svarbu, kad Mažosios Lietuvos pavadinimas išliktų ateities kartoms.
Esama ir nepritariančiųjų
VLKK specialistė Aistė Pangonytė LŽ patvirtino, kad VLKK 2013 metais, pildydama dar 1997-aisiais patvirtintą Lietuvos vietovardžių sąrašą ir į jį įtraukusi Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją bei Suvalkiją, Mažosios Lietuvos į šį sąrašą neįrašė. Tuomet motyvuota, kad Mažoji Lietuva tėra istorinis vietovardis, nevartojamas kaip Lietuvos Respublikos geografinės dalies pavadinimas. A.Pangonytės teigimu, Mažosios Lietuvos kultūrininkams ėmus kovoti dėl oficialaus Mažosios Lietuvos pavadinimo, VLKK šiuo klausimu konsultavosi su etnologais, etnografais, kraštotyrininkais, istorikais, enciklopedijų rengėjais. Jie įrodė, kad ši vietovė turi savo paveldą, esama žmonių, kurie juo rūpinasi, todėl ji verta oficialaus statuso.
Tai, kad Mažoji Lietuva paskelbta atskiru etnografiniu regionu, patinka ne visiems. Istorikas, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas S.Kasparavičius LŽ vakar teigė, kad jam Mažosios Lietuvos pavadinimas asocijuojasi su visu Karaliaučiaus kraštu. Todėl, jo manymu, nei istoriškai, nei etnografiškai netinka Mažąja Lietuva vadinti tik nedidelį buvusios didelės teritorijos regioną. „Klaipėdoje, Šilutėje ar Pagėgiuose gyvena bemaž vien žemaičiai, o tie, kurie galėtų vadintis Mažosios Lietuvos gyventojais, jau seniai emigravo į Vokietiją“, - įsitikinęs Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas.
http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/mazoji-lietuva-triumfuoja/173072pagaliau bent lašas teisybės! :thumb001:
Metus delsusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) į Lietuvos vietovardžių sąrašą įtraukė ir Mažąją Lietuvą. Iki šiol turėjusi tik istorinės vietovės statusą Mažoji Lietuva tapo oficialiu mūsų šalies etnografiniu regionu. Oficialų paaiškinimą tuo klausimu VLKK žada pateikti vėliau.Tuo tarpu Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius įsitikinęs, kad klaipėdiečius, šilutiškius ar Pagėgių žmones pakaktų vadinti žemaičiais.
Teisė į tapatybę
Jūratė Pranceva, viena aktyviausių kovotojų už tai, kad Mažosios Lietuvos vietovardis būtų įteisintas oficialiai, LŽ džiaugėsi, kad šios vietovės žmonės pagaliau įgavo teisę į savąją tapatybę. Muziejininkė bei kultūrininkė, Mažosios Lietuvos kraštotyros draugijos narė J.Pranceva teigė, kad šios srities gyventojai didžiulę skriaudą pajuto prieš metus, kai VLKK į Lietuvos vietovardžių sąrašą įtraukė ir taip oficialiai patvirtino Lietuvoje esant Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją bei Suvalkiją. Mažoji Lietuva į oficialų Lietuvos vietovardžių sąrašą tuomet nepateko. „Šis faktas kirto per mūsų, Mažosios Lietuvos gyventojų, ambicijas, mes jį suvokėme kaip istorinės tiesos bei mūsų tapatybės paneigimą ir pradėjome kovoti“, - sakė J.Pranceva.
Anot kraštotyrininkės, iš pradžių Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijas apimančios Mažosios Lietuvos žmonės, neabejingi savo krašto istorijai, nepasitenkinimą dėl to, kad šis vietovardis nebuvo oficialiai įteisintas, reiškė tarpusavyje. Ilgainiui kovotojai už regioninį savitumą ėmė rengti viešas diskusijas bei konferencijas, į kurias buvo kviečiami etnologai, etnografai ir kiti kultūros žmonės. „Mūsų norą apginti Mažąją Lietuvą parėmė Kultūros ministerija, mums pritarė Lietuvos mokslų akademija, už mus stojo nemažai įvairių kultūros sričių žinovų“, - pabrėžė J.Pranceva. Ji neabejoja, kad būta pakankamai svarių įrodymų VLKK įtraukti Mažąją Lietuvą į šalies vietovardžių sąrašą.
Antrasis gimimas
J.Pranceva sakė, kad 2014-ųjų sausio 30 diena, kai VLKK į vietovardžių sąrašą įtraukė Mažąją Lietuvą, tapo tarsi antru jos gimtadieniu. „Kol Mažosios Lietuvos pavadinimas nebuvo oficialus, jis galėjo kelti dviprasmybių, juo buvo galima manipuliuoti arba įvairiai interpretuoti. Nuo šiol to nebebus. Dabar turime istorinę savo teritoriją, savo kultūrą, skirtingą nuo kitų regionų“, - sakė kraštotyrininkė. Ji pabrėžė, kad Mažoji Lietuva, kuriai didelę įtaką darė vokiška kultūra, iš kitų šalies regionų itin išsiskiria savita architektūra, šio regiono tautinių drabužių stiliumi, net kitokia šios vietovės gyventojų tarme. Anot J.Prancevos, Mažąją Lietuvą valdę vokiečiai, remdamiesi liuteroniškomis tikėjimo tradicijomis, siekė, kad vietos gyventojai lietuviai melstųsi savo kalba. Tai buvo viena iš paskatų dvasininkams šia kalba leisti knygas, kurios įnešė svarų indėlį į Lietuvos kultūrą. „Net vokietmečiu Mažoji Lietuva išlaikė savitumą ir atsilaikė prieš šios didelės šalies įtaką. O štai nepriklausomoje Lietuvoje mums buvo kilusi grėsmė būti suniveliuotiems“, - apgailestavo J.Pranceva.
Kovotoja už Mažosios Lietuvos pripažinimą pabrėžė, kad šį pavadinimą išmesti į istorijos šiukšlyną pirmieji buvo panorę sovietinės sistemos žmonės. „Mažoji Lietuva turi glaudžių sąsajų su Vokietija, kuri sovietams atrodė priešiška. Matyt, todėl ir nenorėta minėti šio Lietuvos regiono pavadinimo“, - svarstė J.Pranceva. Ji priminė, kad nuo pokario laikų Mažosios Lietuvos žmones buvo įprasta vadinti vakarų žemaičiais. „Tikrąjį savo savitumą ėmėme atkurti drauge su Atgimimu. Tuomet vėl prisiminti istoriniai Mažosios Lietuvos teritorijoje buvę Tilžės, Ragainės, Mėmelio pavadinimai. Nemažai dėmesio skirta šiame krašte gyvenusiam Vydūnui, kurio vardo draugijos Lietuvoje puikiai gyvuoja ir dabar“, - sakė Mažosios Lietuvos tyrinėtoja. Ji pabrėžė, kad kraštui, kuris davė tiek daug šviesos visai Lietuvai, labai svarbu būti vadinamam tikruoju vardu. Taip pat svarbu, kad Mažosios Lietuvos pavadinimas išliktų ateities kartoms.
Esama ir nepritariančiųjų
VLKK specialistė Aistė Pangonytė LŽ patvirtino, kad VLKK 2013 metais, pildydama dar 1997-aisiais patvirtintą Lietuvos vietovardžių sąrašą ir į jį įtraukusi Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją bei Suvalkiją, Mažosios Lietuvos į šį sąrašą neįrašė. Tuomet motyvuota, kad Mažoji Lietuva tėra istorinis vietovardis, nevartojamas kaip Lietuvos Respublikos geografinės dalies pavadinimas. A.Pangonytės teigimu, Mažosios Lietuvos kultūrininkams ėmus kovoti dėl oficialaus Mažosios Lietuvos pavadinimo, VLKK šiuo klausimu konsultavosi su etnologais, etnografais, kraštotyrininkais, istorikais, enciklopedijų rengėjais. Jie įrodė, kad ši vietovė turi savo paveldą, esama žmonių, kurie juo rūpinasi, todėl ji verta oficialaus statuso.
Tai, kad Mažoji Lietuva paskelbta atskiru etnografiniu regionu, patinka ne visiems. Istorikas, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas S.Kasparavičius LŽ vakar teigė, kad jam Mažosios Lietuvos pavadinimas asocijuojasi su visu Karaliaučiaus kraštu. Todėl, jo manymu, nei istoriškai, nei etnografiškai netinka Mažąja Lietuva vadinti tik nedidelį buvusios didelės teritorijos regioną. „Klaipėdoje, Šilutėje ar Pagėgiuose gyvena bemaž vien žemaičiai, o tie, kurie galėtų vadintis Mažosios Lietuvos gyventojais, jau seniai emigravo į Vokietiją“, - įsitikinęs Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas.
http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/mazoji-lietuva-triumfuoja/173072pagaliau bent lašas teisybės! :thumb001: