Lietuvių antropologiniai ypatumai.
Apie XIII- XIV a. lietuvių antropotipą galima kalbėti remiantis kiek vėlesniais XIV- XVII a. duomenimis. Šio laikotarpio lietuvių kaukolės mezomorfiškos (vid, dydžių), mezokraniškos, greičiau siauroko veido, žemų akiduobių, atsikišusios nosys. Nosis dominuoja veide, jos šaknis aukšta, smarkiai išvešėjusi, veidas pakankamai ryškiai horizontaliai profiliuotas.
Nors dar išlikę regioniniai skirtumai, tačiau odontologiškai visi gyventojai priklauso Vidurio Europos odontologiniam tipui, kuris pasižymi nepaprastu „grynumu“ ir neturi kiek ryškesnės šiaurietiškos ar Pietų priemaišos.
Palyginti su I tūkstantmečio žmonėmis, II tūkstantmečio antrosios pusės gyventojai skyrėsi gracilumu (sumažėjusia dauguma kaukolės matmenų), mezokranija (suapvalėjusia smegenine), siauresniu veidu. Be abejonės, tai I tūkstantmečio žmonių palikuonys. Tie skirtumai atsirado savaime, be rasių maišymosi, dėl vadinamosios epochinės tendencijos, kuri kaip tik ir reiškia gracilizaciją ir brachikranizaciją.
Būtina pažymėti, kad vėlyvųjų viduramžių žmonės buvo gerokai žemesni. Antai I tūkstantmečio Lietuvos vyrų ūgis buvo vidutiniškai lygus 175,2 cm, moterų- 163,4 cm, o II tūkstantmečio viduryje sumažėjo iki 169,6 ir 159,6 cm. XIX- XX amžių sandūroje vidutinis ūgis pradeda vėl didėti.
Per du paskutiniuosius tūkstantmečius Lietuvoje išsilaikė savotiška ūgio diferenciacija. Ypač ryški ūgio žemėjimo tendencija išlieka einant iš Šiaurės vakarų į Pietryčius. Tai, matyt, reikėtų aiškinti skirtingomis šių regionų gamtos sąlygomis ir ekonominiu lygiu.
Dabartinių Lietuvos gyventojų antropologines savybes 1952- 1955 m. tyrė jungtinė kompleksinė Pabaltijo ekspedicija.
Didžiojoje Lietuvos dalyje (Žemaitijoje, Pamaryje, Užnemunėje ir Vakarų Aukštaitijoje) gyvenantys žmonės yra aukštesnio negu vidutinio ūgio, jų plaukai pilkšvi arba kaštoniniai, kiek banguoti. Akys dažniausia šviesios: žydros, žalsvos, pilkos. Smegeninė galvos dalis plati, apvali (brachikefališka), kakta statoka, veidas siauras, nosis ilgoka, tiesi ar su kuprele, smarkiai išsišovusi veide, tarpuakis aukštas, skruostai neatsikišę. Tokios išvaizdos žmonės gyvena ir Lenkijoje, Čekijoje, Pietryčių Vokietijoje. Minėtas kūno ypatybių derinys pagal geografinę sritį, kurioje labiausiai paplitęs, yra vadinamas Vidurio Europos antropologiniu tipu.
Rytų Lietuvos, t.y. Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos gyventojų išvaizda kiek kitokia: ūgis žemėlesnis, plaukai tamsesni, dažniau pasitaiko kaštoninių, bet akys beveik tokios pat šviesios kaip ir kitur Lietuvoje, gal šiek tiek tamsėlesnės Ukmergės ir Šalčininkų apylinkėse. Galva truputį pailgesnė (ne tokia brachicefališka). Toks fizinių požymių derinys susidarė sumišus dviems rasiniams tipams, kurie vyrauja ne Lietuvoje, o kaimyninėse Pabaltijo teritorijose. Tai- rytų Baltijos ir Valdajaus tipai. Pietryčių Lietuvos (Varėnos- Šalčininkų) gyventojų išvaizdai, įtakos, matyt bus padarę ryšiai su Rytų ir Pietryčių kaimynais- Šiaurės Baltarusijos, Dnepro aukštupio gyventojais. Jie tamsesnių plaukų ir akių, grakštesnių negu šiauriečių galvos proporcijų. Lietuvos Šiaurės vakaruose, ypač Kretingos ir Mažeikių rajonuose, be daugumai lietuvių būdingų savybių, aptinkame ir tokį požymių derinį: aukštą ūgį, labai šviesias akis ir plaukus (dažnai gelsvus), didelius galvos ir veido matmenis, nuožulnią kaktą, ryškius antakių lankus ir tarpuakį, smarkiai atsikišusią nosį. Tai vakarų Baltijos (nordinis) rasinis tipas, vyraujantis Baltijos jūros pakrantėse: Estijos ir Latvijos pajūryje, Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijoje ir tt.
Pagal atliktus odontologinius tyrimus (patikrinta daugiau kaip 5000 gyventojų iš visos Lietuvos) išaiškėjo, kad Lietuvoje vyrauja Vidurio Europos antropotipas, kurį galima laikyti tiesiog etaloniškai grynai, neturinčiu kiek nors pastebimos kaimyninių tipų įtakos.
1. Ryški šiaurietiškojo (Vakarų Baltijos tipo) priemaiša;
2. Vidurio Europos antropologinis tipas;
3. Vidurio Europos antropologinis tipas su Rytų Baltijos - Valdajaus tipo priemaišomis.
Bookmarks